Mikroelementais yra skaitomos mineralinės medžiagos, kurių žmogaus organizme yra mažiau nei 5 gramai nuo bendro kūno svorio. Mikroelementų pusiausvyros sutrikimai turi didelę įtaką į plaukų metabolizmą bei jų slinkimą. Čia yra pateikiami pagrindinių gyvybiškai svarbių mikroelementų sąrašas bei savybes:

 

1. Geležis. Geležis – mikroelementas glaudžiai susijęs su variu ir cinku. Žmogaus organizme yra 3-5 g geležies, apie 70 proc. geležies yra hemoglobino sudėtyje, apie 25 proc. sukauta kepenyse, blužnyje, raumenyse ir kauluose. Geležis įeina į hemoglobino ir mioglobino sudėtį, dalyvauja pernešant deguonį ir anglies dvideginį, įeina į kai kurių fermentų sudėtį. Geležis būtina normaliai centrinės nervų sistemos veiklai. Geležies pasisavinimas iš maisto produktų priklauso nuo vartojamų komponentų koncentracijos juose. Geležies stoka turi įtaką viso organizmo vystymuisi, tame tarpe į anemijas, koilonichija (šaukštelio pavidalo nagai), skeleto raumenų atoniją, burnos ir nosies gleivinės uždegiminius ir trofinius pokyčius, organizmo imuniteto deficitą, sumažėjęs darbingumas, depresiją, plaukų slinkimą. Geležies perteklius įtakoja kepenų, kasos, galvos smegenų veiklą, didina uždegiminių procesų organizme tikimybę, įtakoja cirozių, odos pigmentacijos vystymąsi. Geležies trūkumas ar perteklius neigiamai veikia imuninę sistemą. Pernelyg didelis pieno produktų, sėlenų, arbatos, neapdorotų grūdų vartojimas gali sumažinti geležies pasisavinimą. Kofeinas (kava, arbata, gazuoti gėrimai su kofeinu) ir alkoholis galutinai sumažina geležies kiekį organizme. Organizmui yra svarbu kasdien gauti su maistu pakankamai geležies. Geležies yra kepenyse, inkstuose, liesoje raudonoje mėsoje, paukštienoje, žuvies ir vėžiagyvių mėsoje, ryžiuose, brokoliuose, duonoje, pupose, grikiuose, avižose, jūros kopūstuose, rūkytose dešrose, kiaušiniuose, riešutuose, erškėtuogėse, kakao ir šokolade, grybuose, alaus mielėse, žaliose žirneliuose, kukurūzuose, špinatuose ir mišrainių žalumoje, pomidoruose, kriaušėse, agrastuose, obuoliuose, miško žemuogėse.

2. Cinkas. Cinkas yra mikroelementas glaudžiai susijęs su variu ir geležimi, cinko funkcionalūs antagonistai yra varis, kadmis, švinas, ypatingai baltymų deficito fone ir alkoholio perdozavimo atvejais. Cinkas atlieka svarbią rolę plaukų augimo procese. Cinkas įeina į insulino ir daugiau nei 50 fermentų sudėtį: skatina ląstelių dauginimąsi ir diferenciaciją, todėl būtinas augimui, žaizdų gijimui, yra svarbus baltymų ir nukleido rūgščių stabilumui. Cinko stoka pasireiškia odos problemomis (egzema), diarėja, augimo sulėtėjimu, hipogonadizmu, skonio jutimo susilpnėjimu (hypogeusia), žaizdų gijimo sulėtėjimu, nuplikimu (alopecia), įvairiais odos pažeidimais, imuniteto sutrikimais . Žmonės, kurie turi cinko deficitą, įprastai ilgai serga peršalimo ir infekcinėmis ligomis, be to pasireiškia tokie simptomai, kaip prastas apetitas, anemija, alerginiai susirgimai, dermatitai, svorio mažėjimas, regėjimo silpnėjimas, plaukų slinkimas, pas berniukus sulėtėja lytinis brendimas, pas vyrus - spermatozoidai praranda savybes apvaisinti kiaušinius. Cinko deficitas gali skatinti geležies, vario, kadmio ir švino kaupimosi padidėjimą, tačiau cinko perteklius gali įtakoti geležies, vario ir kadmio deficitą. Cinko perteklius didina aterosklerozės riziką, gali sukelti virškinamojo trakto dirginimą, vėmimą, intoksikacija cinku ligoniams su dialize pasireiškia anemija, karščiavimu, centrinės nervų sistemos pažeidimu Cinko yra žuvies mėsoje, bananuose, kokoso riešutuose, mėlynėse, pupose, kakao ir šokolade, grybuose, alaus mielėse, žaliosiose žirneliuose, kukurūzuose, svogūnuose, krienuose, grikiuose, avižose, ryžiuose, piene, varškėje, ikruose, krevetėse, midijose, mėsoje ir mėsos subproduktuose, kepenyse, žemės riešutuose, kviečių gemaluose, saulėgrąžų ir moliūgų sėklose.

3. Varis. Varis yra labai svarbus geležies absorbavimui ir utilizavimui, tai padeda oksiduoti vitaminą C, formuojant elastiną, kaip raumenų komponentą, be to tai padeda kraujo raudonų ląstelių ir kaulų formavime. Vario stoka skatina plaukų slinkimą (Telogen fazė), nes mažina geležies pasisavinimą. Varis yra labai glaudžiai susiję su cinku ir geležim, vario deficitas neigiamai veikia geležies absorbavimą, kraujodarą, jungiamojo audinio būklę, procesus nervų sistemoje, didina tikimybę susirgti bronchų astmą, alerginiu dermatitu, kardiopatija, vitiligo ir daugelių kitų susirgimų, menstruacijų funkcijų sutrikimu pas moteris, vario trūkumo požymiais gali būti kraujo pokyčiai (mikrocitinė anemija, neutropenija, leukopenija), kaulų demineralizacija, subperiostinės kraujosruvos, plaukų ir odos depigmentacija, sutrikes elastino susidarymas. Vario perteklius yra pavojingas visam organizmui, ne tik plaukų augimui (vanduo iš čiaupo gali turėti vario perteklių). Padidintas vario kiekis organizme pasireiškia sergant uždegimais, bronchų astma, kepenų, inkstų ligomis, nosies pertvaros išopėjimu, alerginiais dermatitais, hepatolentikuline degeneracija (paveldimas vario apykaitos sutrikimas), biliardine ciroze. Be to, vario perteklius skatina cinko, molibdeno ir permanganato deficitą organizme. Padidintas vario kiekis plaukuose gali būti kepenų patologijos rodyklė. Vario yra kriaušėse, miško žemuogėse, agrastuose, juodose serbentuose, vyšniose, citrusiniuose vaisiuose, obuoliuose, ankštiniuose produktuose, kakao ir šokolade, kavoje, grybuose, alaus mielėse, kopūstuose, morkose, agurkuose, paprikoje, ridikėliuose, burokėliuose, pomidoruose, grikiuose, sorų kruopose, varškėje, jūros žuvies mėsoje, krevetėse, midijose, jūros kopūstuose, mėsoje ir mėsos subproduktuose, kepenyse, kiaušiniuose, riešutuose, erškėčio vaisiuose, kviečių gemaluose, saulėgrąžų ir moliūgų sėklose.

4. Jodas. Jodas yra būtinas skydliaukės hormonams (tiroksinui T4 ir trijodtironinui T3) susidaryti, medžiagų apykaitos intensyvumo kontroliavimo mechanizmams, vaisiaus vystymuisi. Jodo trūkumo požymiai: struma, jei jodo trūksta motinai nėštumo metu ir kūdikiui po gimimo, vystosi kretinizmas (protinis atsilikimas, spazminė diplegija ar kvadriplegija, kurtumas, sutrikęs vaisiaus augimas, hipotireoidizmas); trapūs, plonėjantys ir retėjantys plaukai. Jodo perteklius skatina storumos atsiradimą. Jodo yra jūros produktuose ir dumliuose, sūrių vandenų žuvies mėsoje, valgomojoje druskoje su jodu, kiaušiniuose, piene ir pieno produktuose, geriamajame vandenyje.

5. Fluoras. Fluoras būtinas kaulams ir dantims formuotis, ėduonies profilaktikai. Jo trūkumas pasireiškia polinkiu į dantų ėduonį, osteoporozę. Fluoro perteklius pasireiškia fluoroze, pieninių dantų margumu, stuburkaulių egzostoze, plaukų silpnėjimas. Fluoro yra arbatoje, kavoje, vandenyje su fluoru, ryžiuose, sojose, špinatuose, svogūnuose, jūros produktuose, be to gaminant maistą teflonu (polimeras, turintis savo sudėtyje fluorą) padengtuose induose, fluoro kiekis maiste padidėja.

6. Chromas. Chromas reikalingas gliukozės metabolizmui, stiprina insulino veikimą, todėl turi įtakos angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitai; plaukų stiprumui. Chromo trūkumo požymiai: sutrikęs gliukozės toleravimas, rezistentiškumas insulinui. Chromo yra alaus mielėse, austrėse, kepenyse, bulvėse, mėsoje, grūduose, sūryje, prieskoniuose.

7. Kobaltas. Kobaltas įeina į kobalamino ( vitamino B12) sudėtį, būtinas normaliam visų organizmo ląstelių, ypač kaulų čiulpų, nervų sistemos, virškinamojo trakto funkcionavimui; plaukų stiprumui. Kobalto trūkumo požymiai glaudžiai susiję su vitamino B12 trūkumu, atsiranda tokie pat požymiai, kaip ir esant šio vitamino trūkumui – makrocitinė anemija. Didelis neorganinio kobalto kiekis gyvūnams sukelia policitemiją, kaulų čiulpų hiperplaziją, retikuliocitozę, kraujo tūrio padidėjimą. Kobalto yra kepenyse, inkstuose, austrėse, kalmaruose, paukštienoje, piene.

8. Selenas. Selenas vienas svarbiausių mikroelementų, atsakingų už organizmo apsauginę funkciją, taip pat turintis didelį poveikį plaukų bei nagų būklei, seleno nepakankamumo atveju gali išsivystyti sąnarių uždegimas. Visi vitaminai ir mikroelementai yra svarbūs sveikatai, tačiau selenas vaidina ypatingą vaidmenį, todėl kad yra vienas pagrindinių įvairių biologinių procesų, vykstančių žmogaus organizme, sudėtinių dalių. Būtent todėl seleno stoka pasireiškia tokiais žymiais pokyčiais kaip plaukų slinkimas, nagų trapumas, imuniteto sumažėjimas, kepenų funkcijos sumažėjimas, odos, plaukų ir nagų susirgimai, aterosklerozė, katarakta, augimo sulėtėjamas, plaučių patologija, kardiomiopatija (Kešano liga), raumenų silpnumas, miokardo infarkto tikimybė, sumažėjusi natūrali priešuždegiminė organizmo ginyba. Esant seleno dificitui organizme padidėja arseno, kadmio ir gyvsidabrio kaupimasis, kurie skatina seleno deficitą. Selenas saugo organizmą nuo sunkiųjų metalų, tačiau seleno perteklius skatina kalcio deficitą. Selenas yra nepakeičiama natūralios organizmo apsauginės sistemos dalis, sauganti nuo žalingų molekulių, vadinamų laisvaisiais radikalais. Ši medžiaga padeda gamintis fermentui glutationperoksidazei (GSH-Px), kuris saugo ląstelių membranas nuo uždegiminių reakcijų, žalojančių sveikus sąnarių audinius, įeina į fermentų antioksidantų (gliutationperoksidazės ir jodinazės) sudėtį, susijęs su vitamino E apykaita, dalyvauja riebalų metabolizme. Tokia reakcija sukelia tinimą, paraudimą ir skausmą, kas yra tipiniai reumatoidinio artrito simptomai. Puikus būdas gauti pakankamai seleno - tai gausus grūdinių kultūrų, žuvies bei avienos mėsos valgymas, tačiau mūsų dirvožemyje esant nepakankamam seleno kiekiui net tinkama mityba neužtikrina, jog gausime reikiamą šio mikroelemento kiekį. Tokiais atvejais saugiau pasikliauti seleno maisto papildais. Seleno pertekliaus požymiai: viduriavimas, vėmimas, plaukų slinkimas, nagų ir dantų pažeidimai, dermatitai, polineuritas. Nerekomenduojama vartoti maisto papildų su seleno kiekio viršijimu (daugiau 100 mg), nes gali susikaupti toksiškas seleno kiekis. Seleno yra abrikosuose, miško žemuogėse, kokoso ir migdolų riešutuose, ankštiniuose daržovėse, grybuose, alaus mielėse, alyvuogėse, česnakuose, grūduose, varškėje, ikruose, jūros kopūstuose, mėsoje ir mėsos subproduktuose, kepenyse, inkstuose, lašiniuose, kiaušinėse, alyvuogių aliejuje, riešutuose, kviečių gemaluose, saulėgrąžų ir moliūgų sėklose.

9. Manganas. Manganas įeina į tam tikrų fermentų (gliutaminsintetazės, piruvatkarboksilazės, superperoksid dismutazės) sudėtį, aktyvina kitus fermentus, būtinas susidarant kauliniam ir jungiamajam audiniui, organizmo augimui ir reprodukcijai, angliavandenių ir lipidų metabolizmui, plaukų stiprumui. Mangano trūkumo požymiai gali pasireikšti augimo sulėtėjamu, reprodukcijos sutrikimais, nervų sistemos pažeidimais. Mangano perteklius gali pasireikšti centrinės nervų sistemos ir kepenų funkcijų pažeidimais. Mangano yra grūduose, žalialapėse daržovėse, riešutuose, vaisiuose, arbatoje, mėlynėse.

10. Silicis. Silicis vienas populiariausių Žemės paviršiaus cheminis elementas, tačiau organizmas pasisavina labai mažą jo kiekį. Silicis atlieka labai svarbia funkcija kaipo jungiamojo audinio struktūrinis komponentas. Mažas silicio kiekis plaukų struktūroje nurodo jungiamojo audinio silpnumą, padidėjusį polinkį plaukų ir nagų problemoms (lūžinėjimui, slinkimui, sluoksniavimui, augimo sutrikimui), odos dirglumui ir uždegimams, plaučių ir bronchų uždegimui, sąnarių išnarinimams, artritams, ir kraujagyslių (aterosklerozei, vienų išsiplėtimas ir kt.) problemoms, sumažėja nespecifinis organizmo atsparumas ligoms, tame tarpe ir navikams.

11. Molibdenas. Molibdenas įeina į kofermentų (sulfitoksidazės, ksantindehidrogenazės, vienos iš aldehidoksidazių) sudėtį. Šio mikroelemento trūkumas pasireiškia padidėjusiu širdies susitraukimų dažniu, galvos skausmais, pykinimais, dezorientacija (intoksikacijos sulfitu sindromas). Molibdeno yra ankštiniuose daržovėse, mielėse, grūduose, tamsiai žaliose lapinėse daržovėse.