Odos struktūra yra gana sudėtinga. Odoje nuolat ir pastoviai vyksta ląstelių žlugimo ir atgimimo procesai. Kasdien naujos ląstelės išstumia senas suragėjusias (mirusias) ląsteles, bet ir vienos ir kitos tebelieka gyvo organizmo dalimi ir tarnauja jam, saugant organizmą nuo išorinių veiksnių. Besirūpinant oda, mes turim reikalą su išoriniu odos sluoksniu, epidermiu, nuo kurio būklės pagrinde priklauso mūsų išvaizda. Vidurinis sluoksnis, kuriame gausu liaukų ir kapiliarų, vadinasi derma, vidinis, poodinio riebalinio audinio sluoksnis, kuris maitina dermą ir yra lyg įklotas tarp dermos ir raumenų, vadinasi hipoderma. Kiekvienas jų suskirstomas į dar daugiau sluoksnių: 1 - ragėsimo zona; 2 - žvynelinės epidermio ląstelės; 3 - raginis epidermio sluoksnis; 4 - permatomas epidermio sluoksnis; 5 - grūdėtas epidermio sluoksnis; 6 - embrioninė zona; 7 - šalčio receptorius; 8 - skausmo receptorius; 9 - šilumos receptorius; 10 - plauko spenelis; 11 - arterijos; 12 - venos; 13 - folikulo įdubimas; 14 - plauko kamienas; 15 - prakaito liaukos įdubimas; 16 - epidermis - išorinis odos sluoksnis; 17 - lytėjimo receptorius; 18 - spenelinis odos sluoksnis; 19 - derma - vidurinis odos sluoksnis; 20 - riebalinė liauka; 21 - plauko raumuo; 22 - prakaito liaukos vamzdelis; 23 - tinklinis odos sluoksnis; 24 - prakaito liaukos dugnas (spiralės pagrindas); 25 - prakaitą formuojantys vamzdeliai; 26 - hipoderma - poodinis riebalų audinys; 27 - riebalų gumulėliai; 28 - spaudimo receptorius.

Šis sluoksnis turi 150-200 mkm storį, nuo dermos atskiriamas sienele (membrana). Epidermio ląstelės ties membranos zona nuolatos dalijasi ir lėtai juda link išorinės epidermio dalies ir netenkant branduolio sukietėja. Sukietėjusios ląstelės nusilupa nuo odos paviršiaus. Odos ląstelių sudėtis visiškai atsinaujina per 3-4 savaites. Ląstelių judėjimo procese nuo membranos zonos iki epidermio paviršiaus yra penkios stadijos, dėl to epidermyje yra penki skirtingi struktūriniai sluoksniai: raginis (išorinis sukietėjas), toliau į vidų – blizgantis (permatomas), grūdėtas, dygliuotas ir embrioninis (bazalinis).

 

Epidermis neturi kraujo kapiliarų, dėl to gijimo metu nepalieka randų. Epidermis yra ploniausia apsauginė kūno danga iš plokščių grubios tekstūros mirusių ląstelių, kurios nuolat pasišalina šerpetojant odai ar trinant ją (pavyzdžiui, plaunant odą). Kasdien mes prarandame du milijardus epidermio ląstelių, ir tiek pat susiformuoja naujų. Šis procesas vadinasi odos regeneravimu (atkūrimu, atgimimu). Prie epidermio prieina smulkiausios nervų galūnės. Epidermis, savo ruožtu, susideda iš kelių sluoksnių: raginio, permatomo, grūdėto, digliuoto ir embrioninio (bazalinio).

 

Sukietėjusio raginio sluoksnio paviršius padengtas vandens-riebalų emulsijos plėvele, kuri turi mažą šilumos pralaidumą ir mažina paviršinę epidermio absorbciją. 50 proc. jos sudėties sudaro trigliceridai, 24 proc. – spiritiniai vaškai, 18 proc. – riebalinės rūgštys, 8-9 proc. – cholesterinas. Šis sluoksnis yra 13-15 mk. storio. Raginis epidermio sluoksnis susideda iš pastoviai besišalinančių mirusių žvynelių formos ląstelių (100-1000 nm skersmens ir 70-100 nm storio), kurios nuolat yra keičiamos naujomis beaugančiomis ląstelėmis, naujų gyvų nesuragėjusių ląstelių sluoksnis slepiasi po mirusių senų suragėjusių ląstelių sluoksniu. Šios suragėjusios ląstelės turi baltymą – keratiną. Keratinas turi kietą struktūrą ir netirpsta vandenyje, tačiau išbrinksta nuo vandens ir suminkštėja. Keratinas yra ideali dengiamoji medžiaga ir pagrindinė odos, nagų ir plaukų raginė struktūra. Keratinui yra būdingos tokios savybės, kaip elastingumas, tamprumas ir šilumos pralaidumas. Ploniausios riebalų plėvelės ir keratino sluoksnių derinys odos paviršiuje padaro odą beveik atsparią vandeniui. Jeigu epidermis yra veikiamas tiesioginių saulės spindulių, žvarbaus vėjo ar šalčio, raginio sluoksnio ląstelės žymiai greičiau pasišalina, oda parausta ir tampa jautresnė.

 

Blyzgantis ar permatomas epidermio sluoksnis susideda iš nedidelių dviejų – trijų žvinelinių ląstelių eilių su daug glaustesniu keratinu, kurios laisvai praleidžia saulės spindulius. Keratinas sudaro 50-85 proc., vanduo – 10-47 proc. sluoksnio sudėties.

 

Grūdėtas epidermio sluoksnis susideda iš vienos – dviejų keratino ląstelių eilių, kurios savo forma primena smulkius grūdus. Tai beveik suragėjusios ląstelės, kurios yra stumiamos į paviršių suragėjusių ląstelių pakeitimui raginiame sluoksnyje. Ląstelės dydis maždaug 10 mk., tarpai tarp ląstelių - 20-30 nm.

 

Dygliuotas epidermio sluoksnis yra 100 mk. storio ir susideda iš 3-15 keratino ląstelių eilių. Tarpląstelinis atstumas (12-15 nm) užpildytas gelio konsistencijos medžiaga, kuri turi iki 72 proc. vandens.

 

Embrioninis (bazalinis) epidermio sluoksnis susideda iš kelių eilių įvairios formos besidalijančių ląstelių ir ląstelių su odos pigmentu – melaninu (medžiaga sulaikanti maždaug 280-320 nm. ultravioletinių spindulių bangas), kuris saugo giliau esančias jautrias ląsteles nuo kenksmingo pernelyg didelių dozių ultravioletinių saulės ir kvarco lempų spindulių poveikio. Šios pigmentinės ląstelės vadinasi melanocitais, juose susiformuoja odos pigmentas, nuo kurio priklausys odos spalva. Embrioninis epidermio sluoksnis yra maždaug 15-18 mk. storio. Vanduo sudaro iki 72 proc. jo sudėties.

Epidermį nuo dermos skirianti membrana turi maždaug 40-50 nm storio su aiškiai išreikštomis barjero funkcijomis, per kurį vyksta mainų procesas tarp epidermio ir dermos. Membranos pagrindą sudaro kolageno medžiagos bei lamininas, kuris pasirūpina ląstelių prisitvirtinimu prie epidermio embrioninio sluoksnio. Derma maždaug 25 kartų storesnė už epidermį. Tai labai jautri odos dalis, kurioje gausų smulkiausių kraujagyslių, jungiamojo audinio. Apart daugybės kraujagyslių čia yra limfos gyslelių, nervų galūnių, prakaito ir riebalinių liaukų, plauko maišelių (folikulų), raumenų, kurios valdo plauko pakilimą, ir plaukų spenelių. Riebalinės ir prakaito liaukos yra odos priedai. Riebalinių liaukų sekretas, sutepant odos paviršių, suminkština ją ir plaukus, riboja vandens garavimą nuo odos paviršiaus ir neleidžia įsigerti vandeniui, lengvina odos trynimą, suteikia elastingumo ir neleidžia odai suskilti. Su prakaitu išeina iš organizmo nereikalingos medžiagos, prakaito liaukos aktyviai dalyvauja organizmo šilumos reguliavimo procese. Dermos sluoksnis turi didelę įtaką aprūpinant odą deguonimi ir maistingomis medžiagomis. Gijant žaizdoms dermoje pasilieka randų. Dauguma dermatologų tvirtina, kad išankstinis odos senėjimo procesas prasideda dėl nepakankamos kraujotakos, nes kraujas aprūpina giluminius odos sluoksnius maistingomis medžiagomis. Jeigu medžiagų apykaita sulėtėja, dermoje pradeda kauptis tam tikras kiekis metabolizmo (irimo) produktų ir tai galima iškart pastebėti.

 

Derma turi du sluoksnius: spenelio (viršutinį) ir tinklinį (giluminį). Abu šie sluoksniai susideda iš persipynusių pluoštinių ląstelių, būtent šių sluoksnių ląstelės suteikia odai tamprumo ir leidžia jai susitraukti ar išsitempti. Spenelio sluoksnyje šis pluoštas yra švelnesnis ir plonesnis. Tinkliniame sluoksnyje šis pluoštas yra tamprus, lyg iš glotnių kuokštelių.

 

Spenelio dermos sluoksnis yra iškart po epidermio sluoksnio. Šis sluoksnis susideda iš nedidelių plonų, tankiai viena prie kitos prigludusių 5-7 mk. skersmens kūgio formos elastingo audinio junginių, kurie aštriu kampu yra nukreipti į viršų tarp epidermio embrioninių ląstelių. Šie aštrūs kampeliai vadinasi speneliais. Kai kuriuose speneliuose yra kraujagyslių kapiliarų kilpos, kituose yra nervų galūnių, taip vadinamų jutiminių kūnelių, dėka kurių mes galime jausti prisilietimus, temperatūros svyravimus ir skausmą. Nervų galūnės įvairiuose kūno vietose turi skirtingą tankumą, be to nervų galūnių koncentracija vieno žmogaus skiriasi nuo kito žmogaus koncentracijos. Vanduo sudaro 71proc. šio sluoksnio sudėties.

 

Tinklinis dermos sluoksnis susideda iš pailgų elastingų kolageno ląstelių; šis sluoksnis turi tokias struktūras: riebalines ląsteles, kraujagysles, limfos gysleles, riebalines liaukas, prakaito liaukas, plauko svogūnėlius, raumenis, kurie valdo plauko pakilimą. Riebalinės liaukos išskiria riebalinį sekretą, kuris yra kaip natūralus drėkinamasis odos kremas. Nepakankamas riebalinių liaukų aktyvumas sąlygos sausą odą, pernelyg didelis aktyvumas sąlygos riebią odą. Vanduo sudaro 61 proc. šio sluoksnio sudėties. Būtent šis sluoksnis keičia odos atspalvį priklausomai nuo mūsų nuotaikos, nes mūsų emocijos “pagimdo” mūsų organizme visą virtinę cheminių ir fizikinių reakcijų, kurios praplečia dermos kapiliarus ar susiaurina juos, atitinkamai oda parausta ar išbąla.

Hipoderma yra žemiau dermos, tai poodinis stambių riebalinių ląstelių ląstelynas, kuris turi tinklelio formą, kiekvienoje šio jungiamųjų medžiagų tinklelio kilpoje yra riebalinio audinio, nervų narvelių, limfagyslių ir kraujagyslių. Šio riebalinio sluoksnio storis yra skirtingas ir priklauso nuo amžiaus, lyties ir sveikatos būklės. Šis sluoksnis veikia mūsų kūno formą ir yra kaip amortizatorius bei papildomos energijos šaltinis, turi termoizoliuojančių savybių. Šiame sluoksnyje yra gerai išvystytas arterijų, venų, kraujagyslių ir limfos gyslelių tinklas.

 

Oda turi du kraujagyslių tinklus: gilesnį, kuris yra tarp dermos ir hipodermos, ir paviršutinį, kuris yra tarp dermos spenelinio ir tinklinio sluoksnių. Nuo paviršutinio tinklo eina kapiliarai link epidermio.