Egzema (eczema, nuo graikų k. eczeo – virti, nes odos paviršiuje atsiranda daugybė smulkių burbuliukų, kurie labai greitai sprogsta, lyg verdančio vandens burbulai). Egzema – tai paūmėjęs ar chroninis alerginės kilmės susirgimas. Svarbiausių egzemos paūmėjimo požymių yra įvairaus pobūdžio išbėrimų atsiradimas ant paraudusios ištinusios odos – smulkūs išskirstyti burbuliukai su permatomu skysčiu viduje, rausvi burbuliukai, susiliejantys tarpusavyje. Po šių burbuliukų įtrūkimo atsiranda drėgni ir drėkstantys lopinėliai; džiūstant šiems lopinėliams atsiranda žievė, kuri gali turėti daug įtrūkimų, o taip pat įdrėskimų dėl labai stipraus niežėjimo. Palaipsniui oda nuo dažno paūmėjimo šiuose lopinėliuose sustorėja, pasidaro grubi, sausa, šerpetoja, odos raštas ryškėja. Egzemai yra būdingas stiprus niežulis. Šis susirgimas yra endogeninis arba konstitucinis, tai yra išoriniai faktoriai nėra itin svarbūs susirgimo eigoje. Šiuo metu egzemos susirgimas sudaro ne mažiau 40 proc. visų odos susirgimų. Dauguma susirgusiųjų, nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties, pastebi ligos paūmėjimo sezoniškumą, nes dažniausia tai atsitinka rudens-žiemos periodo metu. Ekzemos atvėju reikia visu pirma kreiptis į odos gydytoją - dermatologą. Gydymas yra skiriamas griežtai individualiai, nes visų pirma įvertinami susirgusiojo amžius ir lytis, anatomija, prieš tai atlikto gydymo rezultatai, vaistų toleravimas. Bene svarbiausiu faktoriumi yra susirgimo pasiskirstimo laipsnis ir stadija.